Vieną rytą ant aukšto kalno susirinko nematyta daugybė žmonių, gyvūnų, paukščių, augalų ir kitokių dalyvių. Jie visi garsiai šurmuliavo, kalbėjosi ir įrodinėjo, kad kiekvienas pats svarbiausias. Tik išvydę nuošalyje sėdinčią, besišypsančią ir tylinčią Meilę, visi susigėdo. Jie suprato, kad nereikia aukštinti tik savo kalbos, kad reikia išgirsti ir kitus, esančius šalia. Meilės kalba yra tyli, kad ji kalba tik širdyse. Keistieji susirinkimo dalyviai papasakojo Meilei, kad galima mylėti ne tik mamą, tėtį, draugus, bet ir savo gimtinę.

Ar jus aplankė meilė? Ar nepraskriejo pro šalį? Ar tu ją matei?