2019 m. rugsėjo 11-13 d. Utenos Dauniškio gimnazijos antrokai buvo edukacinėje išvykoje „Pažink Lietuvos pajūrį“. Šią kelionę organizavo gimnazijos geografijos mokytoja Ligita Pelikšienė. Jai talkino mokytojai dalykininkai, dėstantys antrokams. Šįkart geografijos, lietuvių kalbos, biologijos, kūno kultūros, šokio pamokas mokiniams vedė mokytojai: Ligita Pelikšienė, Regina Kibickienė, Rima Kraulišienė, Mindaugas Pranskūnas, Diana Kaziūnienė.

Kasmet mokytoja Ligita į kelionės maršrutą stengiasi įtraukti naują objektą. Šį kartą mokiniai aplankė Klaipėdos uosto šiaurinį molą – jūros vartus. Molas saugo uostą nuo bangavimo, ledonešio, sąnašų. Čia galima stebėti saulėlydį, pasivaikščioti, grožėtis įplaukiančiais ir išplaukiančiais laivais. Ne veltui sakoma: Klaipėdos uostas – Lietuvos vartai į pasaulį.

Pirmasis šios kelionės sustojimas – Žemaitijos nacionalinis parkas, Šaltojo karo muziejus, įrengtas buvusiame Sovietų Sąjungos balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Iš muziejaus išėjome tarsi iš istorijos pamokos, papasakotos gidės. Išėjome susikūrę vaizdą to, kas neįvyko, bet galėjo atsitikti kiekvieną Šaltojo karo dieną...

1/4 

   

Kiekvienoje kelionėje svarbu atrasti ką nors nauja sau. Užkopę ant Parnidžio kopos gimnazistai garsiai stebisi: „Nejaugi tai Lietuva?“, „Oi, kaip gražu!“. (Paradoksalu – dauguma po kelis kartus yra lankęsi Turkijoje, Graikijoje, Egipte, tačiau Nidoje – pirmąkart...) Parnidžio kopa – geriausia Nidos apylinkių apžvalgos vieta. Čia atsiveria pustomų kopų vaizdas. Kopą puošia saulės laikrodis – kalendorius. Astronominiu požiūriu tai ideali ir vienintelė saulės laikrodžiui tinkama vieta Lietuvoje. Šioje vietoje galima pamatyti, kaip saulė pateka iš vandens ir į jį vėl nugrimzta. Visi įsikuria „lauko klasėje, ant laiptelių, išpuoštų runomis... Tęsiasi geografijos pamoka, prasidėjusi autobuse, besižvalgant pro langus, klausantis įtaigaus mokytojos Ligitos pasakojimo.

Šviežių minčių ir netikėtų idėjų atneša keliavimas Naglių gamtinio rezervato pažintiniu taku. Čia Pilkosios kopos pasakoja apie užpustytus Kuršių nerijos kaimus, retus Raudonosios knygos augalus, atveria įspūdingą panoramą į Baltijos jūrą ir Kuršių marias. Taigi, stebėjimas to, kas įdomu, kas traukia, ar net tai, kas nepatinka, daug pasako apie žmogų. Be to, leidžia pažinti ir save.

Savęs pažinimas svarbus ir sėkmingai karjerai: Profesijas gimnazistai „matavosi“ Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje bei Klaipėdos UAB „Roshen“ saldainių fabrike. Jūreivystės mokykloje mokiniai sužinojo, kaip laivai vykdo gelbėjimo operacijas, galėjo plaukti virtualiu laivu, įsitikinti, koks svarbus laivo mechaniko darbas. Saldainių fabrike kiekvienam teko pabūti konditeriu – iš karamelės masės pasigaminti vardinį saldainį.

Gimnazistai apsilankė ir didžiausiame Karinių jūrų pajėgų dalinyje – Karo laivų flotilėje. Ši laivų flotilė užtikrina teritorinį jūros vandenų stebėjimą ir gynybą, vykdo paieškas, atlieka gelbėjimo darbus. Mokiniai suprato, kad jūrininko profesija reikalauja fizinės ištvermės, drausmės, pareigingumo, gebėjimo tuoj pat išplaukti į jūrą. Karo laivai greiti, manevringi, ginkluoti bei šarvuoti ir turi labai gražius vardus: „Dzūkas“, „Skalvis“, „Sėlis“. Pastarajame puikuojasi Utenos miesto herbas. Tai rodo, kad laivo įgula bendradarbiauja su Utenos savivaldybės bendruomene. Visi šie aplankyti objektai paliko daug įspūdžių, sukėlė minčių apie karjeros galimybes.

Pažinti save – tai žinoti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, nebijoti išbandyti naujų veiklų. O jų buvo nemažai ir įvairių. Tai ir mokytojos Rimos kūno kultūros pamoka pajūryje bei orientacinės komandinės varžybos naktį, mokytojos Dianos šokio pamokos prie mėnulio pilnaties apšviesto Beždžionių tilto, mokytojo Mindaugo pasakojimai apie kormoranų kolonijas, įsikūrusias Juodkrantės sengirėje, mokytojos Reginos lietuvių kalbos pamoka ant Birutės kalno apie poeto Maironio sąsajas su Palanga bei širdies paslaptis saugantį eilėraštį „Nuo Birutės kalno“, geografijos mokytojos Ligitos pasakojimas apie grafų Tiškevičių rūmus. Ir gausybė savarankiškų užduočių: surasti objektus, užrašus, nubraižyti žemėlapį... Tikras iššūkis – lietui lyjant aplankyti Olando kepurės kraštovaizdžio draustinį, sužinoti apie parabolines kopas, nusileisti stačiu skardžiu tam, kad įveiktum savo baimes.

Trijų dienų kelionė neprailgo. Gimnazistai grįžo ne tik pasigrožėję rudenėjančia gamta, pasimaudę jūroje, supratę, kad pamokos kitose erdvėse lavina kūrybiškumą, moko išminties, empatijos, plečia pasaulio suvokimą, nubrėžia tolerancijos ribas. Taigi visi grįžo dar kartą atradę ir pažinę Lietuvos pajūrį, pažinę draugus ir supratę save.