Mano šalis Europoje, vėliavėlė, prisegta prie mano kuprinės, mano pasodintas ąžuoliukas, mano kalba, mano vaikystė, mano gatvė, mano siaučiančių bangų mūša, kvepiantys rudeniniai obuoliai, mano draugų ir priešų šalis, mano geriausia krepšinio komanda, mano plaukimo čempionė, mano galerijos, mano kelias...
Šiandieną Lietuva gimnazistams yra žodis, į kurį telpa nežmoniškas kiekis veidų, pokalbių, vaizdų, pulsuojančių širdžių, gyvybės, spalvų bei išminties.
Trečios klasės mokinė Emilija kalbėjo apie tai, kaip gera grįžti namo iš svetur. Tada aplanko nusiraminimo jausmas. Kodėl viskas taip artima ir sava? Ogi atsakymas, pasak Emilijos, slypi mūsų širdyse. Trečiokui Gintarui gimtasis kraštas yra pradžia, ir joks tankas negali suvažinėti to pojūčio ir prisiminimų.

Gimnazistė Ieva didžiuojasi savanoriška veikla, nes myli savo šalį ir tiki, kad daug pasiekti galime visi kartu. Tobulėti galime ne žodžiais – tik darbais. Antrokė Aistė savo minčių dienoraštyje rašė: „Ir vėl negaliu užmigti. Lietaus lašai lyg ašaros, ašaros Tėvynės, barbena į langą. Žinot, įkvėpimas yra negailestingas ir nenuspėjamas žvėris. Dabar vidurnaktis, tačiau smegenys su įkvėpimu kuria vėl kažkokią sąmokslo teoriją ir neleidžia miegoti. Kažkodėl prisiminimais grįžau į vaikystę. Kai septynerių metų būdama žiūrėdavau į jūrą, į jos didžiules bangas, išgąsčio ir didybės kupinu žvilgsniu stebėdavau didingą karalienę, jos neaprėpiamas platybes... Kad ir kaip bandydavau, niekada nesugebėdavau įsivaizduoti jos pabaigos. Niekaip negalėdavau suprasti, kaip ir kur tokia galybė gali pasibaigti. Grįžusi iš prisiminimų į dabartį, man jūra pradėjo priminti pačią Lietuvą... Tiksliau, laikus, kai Lietuvos galybė buvo netgi didesnė nei tos bangos, grėsmingai gaudžiančios ir vaitojančios. Kada Mindaugas suvienijo Lietuvos valstybę?. Kada lietuviai laimėjo Žalgirio mūšį, kuris lyg ir trofėjus, įrodantis, kad pasiekėme savo šalies galybės viršūnę? Tada milžinams prireikė virš šimto metų, kad nuolat galėtų stiprinti valstybę, o dabar net piršto kai kurie nepajudina dėl Tėvynės. Po dvidešimt šešerių metų verkia, kokie visi blogi, koks nedarbas Lietuvoje, kokia valdžia bloga... Nustokime skųstis gyvenimu, jis dar niekada nebuvo toks geras! Mes esame laisvi, kvėpuojame laisvu oru, turime žodžio laisvę, galime keliauti, kur tik širdis geidžia, labai daug pamatyti... O svarbiausia savo šalį galime valdyti visi kartu!“
Lietuva beldžiasi, smarkiai daužo į kiekvieno širdį. Širdys veriasi, nes gimnazistai girdi, supranta, kalba ir veikia.
Daugiau apie Laisvės gynėjų dienos minėjimą bei kitą informaciją rasite gimnazijos internetinėje svetainėje adresu https://asg.utena.lm.lt/

Adolfo Šapokos gimnazijos administracijos informacija